padaukas

padaũkas sm. (2), (4) 1. Vdžg išdykėlis, nenaudėlis: O tu padauke, da tu ma[n] ateisi! Jrb. Aš tam padaũkui parodysiu – jis mane apgavo! Skr. 2. Kv kojų autas.

◊ į padaukùs eĩti; R105, MŽ niekais virsti, baigtis, nykti: Tai eĩt į padaukùs [K]. Per metų penktą dešimtį pirmoji tikt troba stovėjo, per viesulą pavirtusi, į padaukus nelaukiant ėjo TŽVII281.

nė padaũko (nebeliko, neberado) Kv nė žymės, nė kvapo.

padaũkais eĩti (išeĩti, nueĩti) niekais virsti: Jau jis visai eĩna padaũkais Gž. Vaikai nuo kimšimo šieno daržinė[je] padaukais išejo, t. y. į vėjus, pakalkomis ir vaikščio[ja] kaip gyvuoliai J. Jų vaikai padaukaĩs eĩna Gs. Pranas nuėjo padaukais. Gaila tėvų vargo ir pinigų Ukm. Nuė̃jo per draugus padaũkais Št. Miestas padaũkais išė̃jo Upt. Dulkėmis virsti, padaũkais išeĩti BŽ417. Nauda josios visa aiktais išė̃jo, t. y. padaũkais JI5.

padaũkais nueĩti (išeĩti) dingti, pasišalinti: [Velnias] pripylė lygmalą tą skrybėlę [pinigų], o pripylęs nuė[jo] sau padaukais BsPIV49. Pakilo vėtra, išnešė langą, ir išėjo padaukais [velnias] SI317.

padaũkais nunèšti nudanginti: Pagriebė nuo ližės tą vaiką ir nunešė padaukais BsPIV134.

po padaũkais Brt keik. po velnių: Tu, po padaukais, eik prie darbo! Alk. Kad aš tau užvirinsiu (gerai užduosiu), tai tu eisi po padaukaĩs! Gs.